Baimė, pyktis, skausmas - mūsų navigacija. Kaip nebijoti jausti?

Jausti negalima nejausti. Kur dėti kablelį? Dažnai klientai ateina su prašymu ar lūkesčiu, kad padėsiu jiems nebejausti skausmo, liūdesio, ar nevilties. Jie ateina su šiuo lūkesčiu nes jausti yra per sunku.

Atrodo jog nejausti - puiki alternatyva. Iš čia ir priklausomybės nuo slopiklių. Vartojame viską iš eilės - turinį, žmones, maistą, svaigalus, produktus… Ir viskas būtų gerai jeigu ne vienas niuansas - mes negalime slopinti jausmų selektyviai. Slopindami sudėtingus, slopiname ir tuos "geruosius".

Nejausdami savo skausmo, prarandame galimybę žinoti, jog esame sužeisti. O tai reiškia, jog prarandame būtinybę sustoti, rasti saugią vietą ir išsilaižyti žaizdas. Ar kada matėte sužeistą lapę besimaskatuojančią laukais, ignoruojančią savo žaizdą ir dar keikiančią save, kad yra nepakankama lapė, šuoliuoja per lėtai? Absurdas, ar ne? Tai daugelio žmonių šių dienų kasdienybė.

O baimė? Jei jos nejaustumei, ar galėtų tavo kūnas mobilizuotis? Kaip apsaugotumei save? Ir kaip sekasi tiems, kas nejaučia baimės?

Be abejo, kai jausmai užlieja ir negalime turėti ryšio su sveikąją savo dalimi, tada griebiamės bet ko. Tačiau slopikliai- laikinas sprendimas. Kūno terapija padeda prisijaukinti savo kūną, jausminę struktūrą, išmokti girdėti bei atliepti savo poreikius. Tuomet sukuriame ryšį su savo kūnu, po truputį kūnas pradeda pasitikėti mumis, paskui mes juo. Kai žinau, kad galiu talpinti pakankamai intensyvius jausmus, tai automatiškai išauga savivertė, atsiranda ašis. Na ir tikriausiai didžiausias prizas šioje kelionėje- tai švelnūs santykiai su savimi. Na tie, kurių vis ieškome išorėje. Jie kuriami su savimi. Ir tik kaip pasekmė, gali būti atrasti su kitais.

Čia svarbų vaidmenį atlieka tolerancijos langas. Kiek platus jis yra, tiek intensyvius jausmus aš galiu toleruoti. Jei sunkiai toleruoju - liūdesį, nusivylimą, skausmą, atsiskyrimą, tai taip pat sunkiai toleruosiu stiprų džiaugsmą, stokosiu tikėjimo, sunkiai atsipalaiduosiu, ir galbūt visai nepakelsiu artumo. Tame įstringame vengdami jausmų ir gyvenimas tampa tik vengimu. Iš pradžių sudėtingų jausmų, o paskui ir pozityvių.

Taigi, neduodu savo klientams įrankių, kaip nejausti. Nes nejausti = negyventi. Ne, aš neleidžiu jiems prarasti dalies savęs ir netekti pojūčių. Aš padedu ir mokau talpinti visus jausmus. Plėsti tolerancijos langą ir kuo daugiau jausti. Ir kaip nustemba jie, kad jausti yra daug lengviau! Tikrai taip :) Nes bandyti nejausti kainuoja labai daug, o jausti - tereikia mokėti bendradarbiauti su kūnu. Truputis palaikymo ir jūs vėl galite džiaugtis! Visi jausmai, o ypač toks nepatogus kaip - pyktis, tai mūsų navigacija. Jie kaip kelio ženklai, rodantys mums kur link ir kokiu greičiu judėti. Jei pykstu - vadinasi kažkas peržengė mano ribas, turiu jas saugoti. Jei esu išmokytas nejausti ir neatpažinti savo pykčio, tai kaip žinosiu, jog mano vientisumui gręsia pavojus?